Šis tiriamasis projektas gimė iš plataus klausimo, ką iš tiesų žinome apie Lietuvos visuomenę tarpukariu, siauro aspekto – jos istorinės vaizduotės kritinės analizės poreikio. Tyrimų apie tai, kaip šis pasakojimas kūrėsi, iki šiol stokota, o dar mažiau tirta tai, kokie veikėjai, jį kuriant, vaidino pagrindinius vaidmenis. Mokslininkų grupė pabandė nutiesti sąryšių tiltus tarp Lietuvos visuomenės tarpukariu ir jos vyraujančios dalies istorinės vaizduotės. Mokslininkus domino ne tik klausimas, kaip buvo pasakojama nacionalinė istorija, bet ir kodėl pasakojama bei kas konkrečiai pasakojo.
Šis klausimas iki šiol keltas dažnai įsivaizduojant, kad prie tautos praeities reprezentavimo labiausiai prisideda profesionalūs istorikai. Projekte siekta išryškinti „neprofesionalųjį“ indėlį į šį reprezenvimą – „suteikti balsą“ individualiems bei kolektyviems socialiniams aktoriams, kurie gamino įvairius pasakojimus apie svarbius jų pačių išgyventos istorijos įvykius, apimančius laikotarpį nuo XIX a. 7-ojo dešimtmečio iki XX a. 3-iojo dešimtmečio.
Tyrimas, kurį įgyvendino trijų mokslininkų grupė – Vasilijus Safronovas, Kęstutis Kilinskas ir Dangiras Mačiulis, leido geriau pažinti viešojo atminimo lauką Lietuvoje tarpukariu. Jis detalizavo tame lauke vykusius procesus, parodė aktorių, kurie jame veikė, įvairovę, atskleidė esminius prieštaravimus ir jų priežastis, ypač tas, kurias lėmė išgyventosios istorijos įvykių metu ir vėliau sutvirtinti arba ne vaidmenys. Tyrimas padėjo suvokti, kad viešo atminimo politinis reguliavimas Lietuvoje tarpukariu pasižymėjo gana plačiu patirčių integravimu; net autoritarinio režimo metais mažiau šansų prasibrauti į viešumą turėjo iš esmės tik tos patirtys, kurios atvirai kėsinosi į režimo legitimumą. Visa tai parodo gerokai sodresnį ir dinamiškesnį viešojo atminimo lauko Lietuvoje tarpukariu paveikslą lyginant su tuo, kuriuo galėjome naudotis iki šiol.