Monografijos

Dideli infrastruktūriniai darbai mokslininkams ir visuomenei yra galimybė geriau pažinti archeologinį paveldą, ypač tą, kuris plika akimi dažnai lieka nepastebėtas. Vienas tokių yra senovės gyvenvietės – neįtvirtinos ir kraštovaizdyje nepalikusios daug užuominų apie jų buvimą vienoje ar kitoje vietoje. Įkurtos prie ežerų ir upių ar kiek toliau nutolusios nuo vandens telkinių, per tūkstančius metų kartu su besikeitusiu kraštovaizdžiu pranyko kartu su buvusiais vandens telkiniais, ir tai sumažino galimybes jas aptikti archeologams ir geriau pažinti akmens amžiaus ir ankstyvųjų metalų laikotarpių žmonių bendruomenių gyvenseną.

Šioje knygoje pateikiami Vilūnų 4 ir 5 gyvenviečių Kaišiadorių r. tyrimai, kurių rezultatai ir siekis juos pristatyti visuomenei apsprendė šios knygos rengimą. Joje pristatoma daugybė archeologinių tyrimų metu surinktų radinių, jų interpretacijos pagrindu aiškinama akmens amžiaus bendruomenių gyvensena, gamtinių išteklių naudojimas, kraštovaizdžio ir gamtinės aplinkos raida bei chronologija. Tai vieni svarbiausių aspektų, kuriuos priešistorę tyrinėjantys mokslininkai siekia suprasti analizuodami archeologinius duomenis.

Išskirtinio dizaino gausiai iliustruota knyga bus naudinga visiems, besidomintiems akmens amžiaus, regiono tarp Nemuno ir Neries, senojo dabartinės Lietuvos kraštovaizdžio apgyvendinimo problematika.

Apie knygų seriją

Ši monografija yra pirmoji iš suplanuotos trijų Klaipėdos universiteto knygų serijos „Archeologinės vertybės Lenkijos–Lietuvos dujotiekio trasoje“.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologai 2020 ir 2021 m. buvo įtraukti į bene didžiausią iki tol Lietuvoje vykdytą infrastruktūrinį projektą, kurio metu penkių institucijų archeologai žvalgė visą 165 km ilgio dujotiekio ruožą. Abejais tyrimo metais Universiteto mokslininkai buvo atsakingi už tyrimus atskiruose jo ruožuose. 2020 m. detalieji archeologiniai tyrimai vyko Kalvių apyežeryje lokalizuojamose Vilūnų 4 ir 5 akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenvietėse, ten pat esančiame XV–XVII a. datuojamame Vilūnų senkapyje ir kiek toliau į vakarus nuo ežero nutolusioje ankstyvuoju geležies amžiumi ir romėniškojo laikotarpio pradžia datuojamoje Vilūnų neįtvirtintoje gyvenvietėje bei viduramžių kaimavietėje (visi Kaišiadorių r. sav.). 2021 m. paskutinis detaliaisiais tyrimais tirtas objektas buvo V–III a. pr. kr. ir XI–XIV a. po Kr. datuojama Skiturių II neįtvirtinta gyvenvietė (Alytaus r. sav.). Žvalgytuose ruožuose ir vykdant detaliuosius archeologinius tyrimus minėtose vietovėse buvo sukauptas nemažas kiekis archeologinių radinių, pasakojančių apie skirtingų laikotarpių bendruomenes ir jų gyvenseną. Su šia medžiaga atlikti ir laboratoriniai tyrimai, davę dar daugiau informacijos. Tai lėmė, kad visus rezultatus suplanuota pateikti trijuose serijos tomuose.

Ši knyga yra pirmasis serijos leidinys. Joje atskleidžiami archeologinių tyrimų rezultatai ir rastų artefaktų analizės duomenys iš Vilūnų 4 ir 5 gyvenviečių. Kitame tome planuojama publikuoti didelės apimties tyrimus, vykdytus Vilūnų senkapyje. Paskutinis serijos tomas bus skirtas archeologinių žvalgymų rezultatams ir tyrimams, vykdytiems Vilūnų neįtvirtintoje gyvenvietėje ir kaimavietėje bei Skiturių II neįtvirtintoje gyvenvietėje.

Akademinei ir plačiajai visuomenei pristatoma Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojo doc. dr. Mariaus Ščavinsko mokslo monografija, skirta senovės lietuvių (kontekstuose – baltų) pagonybės vaizdiniui, konstruotam Viduramžiais filosofiniuose, teologiniuose, hagiografiniuose, kanonų teisės, Viduramžių kronikose ir kituose istoriniuose šaltiniuose, pažinti.
Monografijoje nagrinėjami šie su pagonybės samprata (dialektika) susiję elementai, aptinkami Viduramžių rašytiniuose šaltiniuose:
1) pagonybė kaip gamtos objektų ir reiškinių garbinimas;
2) pagonybė kaip stabmeldystės ir netikrų dievų vaizdavimas;
3) „nujaučiamo“ Dievo siejimas su pagonybe;
4) pagoniški karo ritualai;
5) pagonybė kaip nuodėmės ir netikėjimo samprata;
6) su pagonybe siejamos emocijos.
Šalia lietuvių pagonybės sampratos Viduramžiais, lietuvių pagonybės vaizdinio, jo elementų ir pagonybės pateikimo / komponavimo proceso įžvelgiama dar viena minties gija — krikščioniško ir pagoniško mąstymo skirtumai Viduramžių autorių akimis.
Tai knyga, leisianti suprasti, kaip buvo konstruojamas lietuvių pagonybės vaizdinys, kaip jis kito Viduramžiais (iš dalies – ir Renesanso epochoje) ir su kokiu viduramžišku pagonybės įsivaizdavimu susiduria šiuolaikinis tyrinėtojas.
Tai antroji serijos „Kristus prieš Belialą“ knyga (pirmoji skirta senovės lietuvių anapusinio pasaulio vaizdavimui Viduramžių ir vėlesnių laikų sakytinės istorijos šaltiniuose).

Monografijoje analizuojamas karių mirčių reiškinys Lietuvos kariuomenėje tarpukariu. Plačiai nagrinėjamas dažniausiai jaunų vyrų mirtis lėmusių priežasčių spektras Nepriklausomybės karo ir taikos metu – tarpukariu. išskiriamos kelios stambios mirčių priežasčių grupės: žuvę kautynėse, mirę nuo ligų, dažniausiai užkrečiamųjų, nelaimingų atsitikimų aukos, daug paskendimo atvejų, savižudybės. Analizuojant mirtis dėl ligų pastebėta asmens higienos, buities sąlygų, mitybos įtaka. Nelaimingus atsitikimus ir savižudybes dažnai lėmė įtempti, o kai kada net nestatutiniai karių tarpusavio santykiai, drausmės stygius, nesaikingas ir nesavalaikis alkoholio vartojimas. Taip pat išorės veiksniai – venerinės ligos, nelaiminga meilė, atsakomybės už padarytus nusikaltimus baimė. Knygoje pateikiami gausūs statistiniai duomenys, pirmą kartą atskleidžiantys mirčių Lietuvos kariuomenėje mastą 1918–1940 m. Surinkti duomenys leidžia naujai įvertinti Lietuvos nepriklausomybės karo 1919–1920 m. intensyvumo kaitą ir Lietuvos kariuomenės patirtus nuostolius. Pristatomi žuvusių ir mirusių karių laidojimo ritualai. Pateikiama pasakojimų apie vyrų patirtą mirties baimę intensyvių mūšių metu ir beatodairišką Lietuvos karių drąsą durtuvų atakose.

The book is an expanded summary of the first four volumes on the prehistoric archaeology of Lithuania, which were published in the Lithuanian language in 2009-2013. Revised with material published up to 2021, this volume serves the purpose of introducing Lithuanian archaeology to a European audience. The publication covers a period of approximately 12,000 years and examines the various processes and phenomena experienced by the prehistoric communities that lived on the territory of present-day Lithuania.

Apie tai, kaip Lietuvoje laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų buvo prisimenami „kunigaikščių laikai“, istorikų jau nemažai rašyta. Tačiau tyrimų, parodančių, kokį vaidmenį viešojo atminimo lauke tuo metu vaidino įvykiai, kuriuos patyrė tos Lietuvos amžininkai arba jų tėvų ir senelių kartos, stokojama. Ši knyga atskleidžia sąsajas tarp Lietuvos visuomenės tarpukariu ir jos vyraujančios dalies istorinės vaizduotės. Ji parodo aktorių, kurie veikė viešojo atminimo lauke, įvairovę, nagrinėja esminius prieštaravimus ir jų priežastis, ypač tas, kurias lėmė išgyventosios istorijos įvykių metu ir vėliau sutvirtinti arba ne vaidmenys. Pateikdamas kritinę atminties lauko analizę, tyrimas padeda suvokti, kaip ir kodėl formavosi vaizdiniai apie XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją.

Antisemitizmas išlieka opi neapykantos forma tiek Lietuvos, tiek pasauliniame kontekste. Ir taip yra nepaisant daugybės atliktų tyrimų, kurių galia tampa ypač ribota socialinių medijų paveiktose visuomenėse. Apie antisemitizmo raidą Lietuvoje jau rašyta kalbant apie XIX a. antrąją pusę – XX a. pradžią. Šioje knygoje keliami klausimai apie antisemitizmą Sovietų Sąjungos antrą kartą okupuotoje ir Holokaustą jau išgyvenusioje Lietuvoje 1944–1990 metais. Nagrinėdama sovietmečiu Lietuvoje formuotą neigiamą kolektyvinį žydų įvaizdį, knyga tiesia tiltus su šiomis dienomis. Neištyrus sovietinio antisemitizmo Lietuvoje genezės ir raiškos dinamikos, sovietų okupacijos padarinių suvokimas ir vertinimas nebus baigtinis.

Paneriai – viena reikšmingiausių Antrojo pasaulinio karo atminties vietų Europoje. Vilniaus pakraštyje besidriekianti, romantiška, kurortu turėjusi tapti erdvė virto masinių žudynių – Holokausto sušaudant ir kitų nacių nusikaltimų žmoniškumui – vieta. O vėliau, 1960 m. įsteigus Fašizmo aukų muziejų ir 1977 m. memorialą – atminties ir atminties politikos scena, ​​kurioje per aštuonis dešimtmečius vis pritrūkdavo vietos pačioms aukoms.

Monografijoje gilinamasi į memorialo biografiją, atspindinčią pagrindinius SSRS ir nepriklausomos Lietuvos atminimo politikos posūkius, ir narpliojami atmintį apie Panerių aukas apraizgę procesai. Žvelgiant į Panerius kaip į gamtos, kultūros ir politikos sampynos erdvę, netrunka paaiškėti, jog iš pirmo žvilgsnio ne itin kompleksiškas ir klaidus objektas talpina daug paslapčių: nutylėtų vardų, rusenusių konfliktų, nepažymėtų objektų, archyvuose nugulusių architektūrinių sumanymų.

Lithuanian Baltic Sea Coasts During the Holocene focuses on the relicts of the cultural and natural landscapes that survived in the Baltic Sea during the final Paleolithic-Middle Neolithic period in Lithuania. Using a combination of interdisciplinary research methodologies from archaeology, physical and biomedical sciences, with innovative use of underwater technologies, the contributors identify complex underwater landscapes (relic forests, peat bogs, lagoons, paleodelts or palaeo-riverbeds) and cultural objects to determine the evolution of marine paleobasin formation, sea level fluctuations and climate change.

For more information see the publisher’s website.

Monografija skirta senovės lietuvių anapusinio pasaulio vaizdiniams, ateinantiems iš ikikrikščioniškųjų laikų ir besikeičiantiems Lietuvos christianizacijos metu, pažinti. Plačiame Viduramžių rašytinių ir sakytinių šaltinių kontekste nagrinėjami sielos įsikūnijimo į gamtos kūnus (metempsichozės), ano pasaulio pievos ir joje besiganančių avių / gyvulių, sielos susiliejimo su dievybe (apokatastazės), kalno (arba dangaus) ir požemio, rojaus ir pragaro vaizdiniai. Lygiagrečiai keliami šaltinių nagrinėjimo, anapusinio pasaulio fenomenų korektiško pažinimo klausimai, leidžiantys ne tik geriau susipažinti su christianizacijos procesu Lietuvoje, bet ir atsakyti į klausimus, kokius anapusinio pasaulio vaizdinius žinojo mūsų protėviai ir kaip šiuos vaizdinius gali suvokti šių dienų tyrinėtojai bei skaitytojai. Tai knyga, priversianti permąstyti ligšiolinį įsivaizdavimą apie senovės lietuviams priskiriamus ikikrikščioniškuosius anapusinio pasaulio vaizdinius ir leisianti suprasti kai kurių tokių vaizdinių krikščionišką kilmę bei atsiradimo Lietuvoje aplinkybes.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susitelkimas į Holokausto problematiką ir istorijos mokslo desovietizacijos pastangos trukdė įdėmiau pažvelgti į Lietuvos žydų dalies, nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo metais patekusios į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją (LŠD), likimą. Tuo tarpu Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu sukurtas ir vėlesniais sovietmečio periodais palaikytas 16-osios LŠD naratyvas (kaip Didžiojo Tėvynės karo mitas) su tikrąja šio Raudonosios armijos (RA) junginio istorija turėjo mažai ką bendra. Sovietmečiu karo metų įvykiai buvo perteikiami vadovaujantis ideologinės sistemos ir politinės konjunktūros reikalavimais. Didžiojo Tėvynės karo mitas buvo pradėtas dekonstruoti nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, sykiu dekonstruotas (bet ne perkurtas) ir sovietmečiu sukurtas 16-osios LŠD vaizdinys. Tačiau 16-osios LŠD karių žydų, jų frontinio gyvenimo realybė bei ekstremaliomis karo sąlygomis tarpusių santykių su ginklo draugais (lietuvių ir rusų tautybių kariais) tema neretai buvo apeinama kaip „nepatogus“ klausimas. Atsižvelgiant į susiklosčiusią istoriografinę situaciją, monografijoje susitelkta į dvejopą tyrimo objektą (ir tikslą): 1) mikrolygmenį – žydų karių tarnybos 16-ojoje LŠD patirtis ir 2) makrolygmenį – šio RA junginio bei jo žydiškojo dėmens panaudą SSRS (Lietuvos SSR), lietuvių išeivijos JAV, Izraelio, nepriklausomos Lietuvos naratyvuose, atminimo kultūrose ir Rusijos Federacijos inspiruoto „informacinio karo“ erdvėje. Monografijoje, įvertinus 16-osios LŠD žydų karių istorijos ir atminimo kontroversijas, atskleidžiami kompleksiški skirtingų požiūrių į šio RA junginio istoriją aspektai, kuriantys prielaidas atsisakyti tiek jo vaizdinio romantizavimo, tiek nuvertinimo ir marginalizavimo.

Monografija „Prūsijos Orfėjas. Poeto Simono Dacho savivoka ir kultūrinė recepcija“ pasakoja apie Klaipėdoje gimusio žinomiausio ir produktyviausio XVII šimtmečio Prūsijos poeto komunikacinę aplinką, iškilimą į socialinį elitą, jo poeziją ir pomirtines kūrybos ir gyvenimo interpretacijas. Pirmoji knygos dalis skirta iššifruoti savivaizdžiui, kurį S. Dachas užkodavo savo poemose ir kurį jis norėjo įrėžti savo amžininkų atmintin. Antrojoje knygos dalyje nagrinėjami vaizdiniai, kuriuos vėliau gyvenusios kartos moksle ir kultūrinėje atmintyje kūrė apie S. Dachą ir jo kūrybą. Vokiečių kalba išleista knyga papildyta išsamiomis santraukomis anglų ir lietuvių kalbomis. Priede pateikiama S. Dacho kūrinių, kuriuos šiandien galima rasti Lietuvos bibliotekose, pavyzdinė bibliografija.

Monografijoje analizuojama, kaip konvencinių ir nekonvencinių karo metodų simbiozė gali būti ir buvo efektyviai panaudojama įvairiuose karo bei konfrontacijos etapuose. Veikiant netiesiogiai, taikant konvencinius ir nekonvencinius metodus, buvo kovojama ir tarpukariu. Tyrimas vykdytas remiantis tarpukario Lietuvos atvejo analize per netiesioginių veiksmų strategijos (analizuotos karybos teoretiko Basilio Henrio Liddell Harto) metodologinę prieigą, ją adaptuojant mažos valstybės XX a. pirmosios pusės sąlygoms. Apibendrinus įvardytas karybos koncepcijas, tarpukario Lietuvos karo istorijos tyrimas vykdytas apimant ne tik reguliariųjų karinių pajėgų ir sukarintų formuočių veiklos analizę, bet ir platų netiesioginių veiksmų spektrą, kai tiesiogiai kovinės operacijos tarp valstybių kariuomenių nevyksta, tačiau valstybė patiria išorės atakas, kuriomis siekiama susilpninti jos gynybinį pajėgumą (moralinį, koncepcinį (planavimo), fizinį ir materialinį). Tyrime atskleidžiama tarpukariu suformuluota dvasinio karo koncepcija bei šio karo poveikis siekiant užtikrinti Lietuvos valstybės karinį saugumą.

Tarpdalykinis tyrimas sujungė istorinę ir sociologinę perspektyvas pasakojimui apie Klaipėdos krašte po Antrojo pasaulinio karo likusių žmonių išgyvenimus ir jausenas, apie naujųjų gyventojų atvykimo motyvus, apie kasdienybės aplinką, kurioje gyventojai kūrėsi ir gyveno. Pasakojimas apie naujos visuomenės kūrimąsi Klaipėdos krašte pagrįstas ne tik rašytinių istorinių šaltinių analize, bet ir ikonografine medžiaga bei įvykių amžininkų pasakojimais. Autorių surinktuose interviu užfiksuoti asmenų patyrimai ir šeimų istorijos. Jose atsiskleidžia pokario Klaipėdos krašto paveikslas, kupinas dramatiškų netekčių ar kasdienio džiaugsmo detalių, siužetų apie sugyvenimą ir atskirtį.

Knyga archeologiniu aspektu nagrinėja kultūrinį viduramžių ir naujųjų laikų Europos miestų koklinių krosnių reiškinį Klaipėdoje, lėmusį technologiškai pažangesnes būsto šildymo permainas, keitusį privačią erdvę ir atliepusį kultūrines, politines, ideologines XIV–XVIII a. aktualijas. Knygoje siekiama atsakyti į klausimus, kada namų šildymo koklinėmis krosnimis praktika buvo adaptuota Klaipėdoje ir kokios tam buvo socialinės-ekonominės sąlygos? Kokį pokytį lėmė keramikos dirbtuvių steigimas, jų produkcija vietinei rinkai ir kaip jos vystėsi laiko perspektyvoje? Kokiais pavidalais viduramžių ir naujųjų laikų kultūrinio, politinio lauko žinios pateko į krosnių koklius ir kokios reikšmės adaptuotos privačioje erdvėje? Ar nedidelio miesto bendruomenė buvo nuovoki ir atvira europinėms permainoms koklininkystės srityje, ar koklių pasirinkimą veikė lokalūs savitumai, o gal tiesiog pragmatiškumas ir kaip jis pastebimas? Kokie bruožai leidžia kalbėti apie koklinių krosnių raidą, nusistovėjusias tradicijas ir kada pasireiškė ikiindustrinė koklinių krosnių nykimo tendencija?

2007 m. Užpelkių kapinyno aplinkoje radus gyvenvietės pėdsakų, ši medžiaga ne tik praplėtė tyrimų lauką, bet ir įgalino Užpelkiuose identifikuoti archeologinį kompleksą. Kompleksui skirta monografija atlieka kelias funkcijas. Knyga pristato Užpelkių kapinyną, joje publikuojami 1985, 1987–1990, 1991–1996, 2000 ir 2007 m. tyrinėto objekto archeologiniai šaltiniai. Tiriamojoje dalyje analizuojama visa žinoma kapinyno archeologinė medžiaga: kapai, objektai ir atsitiktiniai radiniai, kurie surinkti kapinyno erdvėje. Pateikiami duomenys apie radinių tipologiją, chronologiją, nagrinėjama laidosena, užpelkiečių bendruomenės gyvensena, gyvenimo trukmė, mitybos šaltiniai, o į patį kapinyną žvelgiama platesniame regioniniame kontekste, apibrėžiant jo vietą mikroregiono hierarchinėje struktūroje ir jį integruojant į kintantį Lietuvos pajūrio kultūrinį vyksmą: parodomi tarpregioniniai kontaktai, išryškinamos mainų ir romanizacijos proceso pasireiškimo formos romėniškuoju laikotarpiu, mainų ir įvairialypių kontaktų aspektai tautų kraustymosi laikotarpiu ir vikingų laikais. Visapusiška empirinių duomenų analizė ir kiek įmanoma tiksli kiekvieno kapo bei paskiro radinio chronologija leido pažvelgti į Užpelkių kapinyno raidą nuo vėlyvojo romėniškojo laikotarpio iki vikingų laikotarpio pabaigos – kuršių kultūros saulėlydžio.

Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus skiria viso labo keli dešimtmečiai, tačiau Antrojo karo atmintis daugelyje Europos visuomenių šiandien yra užgožusi Pirmojo reikšmę. Šia knyga bandoma tą reikšmę priminti, perkeliant skaitytoją į laikotarpį prieš 1939–1940 m., kai Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas tebebuvo daugelio socialinių ir kultūrinių reiškinių matas. Monografija nėra tipiška Pirmojo pasaulinio karo istorija. Ja siekiama atskleisti, kaip šis karas buvo patirtas ir kaip vėliau sureikšmintas dviejose kaimyninėse visuomenėse: Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje. Pasirinkus tyrinėti šiuodu regionus, bandoma spręsti platesnį klausimą: kiek pagrįstas Europos žemyno dalijimas į tą dalį, kurioje Pirmasis pasaulinis karas tarpukariu buvo atmenamas, ir tą, kurioje jis esą buvo pamirštas. Siekiant atsakyti į šį klausimą, buvo pritaikytas lyginamasis metodas tiriant vienodus, panašius ir skirtingus karo patyrimo ir jo vėlesnio sureikšminimo Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje aspektus. Ši – lyginamoji – perspektyva į Didžiojo karo reikšmę abiems visuomenėms ir įvairiems jos segmentams leido pažvelgti visai kitaip nei tyrinėtojų tai buvo daroma iki šiol.

Knygoje analizuojama Juodkrantės kurorto – industrinės epochos fenomeno, istorija nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m. Šimtmečio perspektyvoje atskleistos kurorto sukūrimo mažame žvejų kaimelyje prielaidos, ypač garlaivių susisiekimo Kuršių mariose svarba ir priežastys, kurios nulėmė modernaus ir populiaraus kurorto, pritraukdavusio jau XIX a. pabaigoje kelis tūkstančius poilsiautojų, vystymąsi. Knygoje dėmesys koncentruojamas į du kurorto raidos etapus – Vokietijos imperijos sudėtyje ir Lietuvos Respublikos sudėtyje. Pirmasis kurorto raidos etapas iki Pirmojo pasaulinio karo apėmė svarbių infrastruktūros projektų realizavimą (Vilų kvartalas, promenados, prieplauka, modernus maudyklų – gydyklų kompleksas Luisen-Bad), išpopuliarinant šį kurortą Europoje, o tarpukaryje, nepaisant tam tikrų geopolitinių pokyčių nulemtų trikdžių, pakitusio kurorto valdymo modelio, Juodkrantės kurortas išlaikė populiaraus kurorto statusą, priviliodamas kas vasarą apie 4 tūkst. poilsiautojų. Šio kurorto „aukso amžius“, kuris truko beveik šimtmetį, baigėsi paskutiniąją Antrojo pasaulinio karo vasarą.

Septynių autorių darbų visuma atskleidžia svarbius tarpusavyje glaudžiai susijusius pokyčius, įvykusius Baltijos jūros rytinėje pakrantėje ir jos žemyniniame užnugaryje brandžiausių viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų amžių sandūroje, tuomet, kai Lietuva tapo katalikų kraštu, vėliau paveiktu bendrų Europos reformacijos idėjų. Pagrindinė monografijos tema – Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacijos ir reformacijos procesai. Ji atskleidžia su nauju tikėjimu neišvengiamai atėjusius naujuosius arba sustiprėjusius senuosius ryšius su platesniu pasauliu, naują visuomeninę vidaus tvarką, naujus papročius, užėmusius vietą šalia senųjų. Tai socialinių, kultūrinių, dvasinių, ūkinių pokyčių analizė, atskleidžianti, kad vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais būta bendros Baltijos regiono patirties – žmonių ir idėjų, prekybos ir kultūros ryšių, kurie įsitvirtino naujovėms gana atviroje visuomenėje, sukrikščionintoje iš viršaus ir sukrikščionėjusioje iš apačios.

Kolektyvinėje monografijoje analizuojama paramilitarizmo genezė, tiriama XX a. pirmosios pusės partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje patirtis (metodai, ideologija), jos pritaikymo galimybės Lietuvos valstybės kariniam saugumui užtikrinti XXI a.; analizuojamos atkurtosios Lietuvos Respublikos karinių pajėgų kūrimo aplinkybės, grėsmės valstybės saugumui, gynybos planavimas, įvardijami galimi karinių pajėgų ateities transformacijos scenarijai, nagrinėjamos paralimitarinių organizacijų panaudojimo valstybės gynybos sistemoje galimybės.

Wenige Städte haben ein Schicksal erlitten wie das ostpreußische Memel/Klaipeda im 20. Jahrhundert. Die Stadt an der Memel gehörte in den vergangenen 100 Jahren zum Deutschen Reich (bis 1920, 1939–1945), zur Republik Litauen (1923–1939), zur Sowjetunion (1945–1990) und schließlich wieder zu Litauen. Die wechselvolle Geschichte führte dazu, dass verschiedene Staaten, Nationen und politische Systeme ihren Anspruch auf die Stadt auch ideologisch zu untermauern suchten. Hieraus entstanden differente, ja meist konträre Identitätskonstrukte, die immer darauf abzielten, die Zugehörigkeit Memels/Klaipedas zur eigenen Kultur, Nation oder Weltanschauung zu dokumentieren.
Vasilijus Safronovas ist in seiner mehrfach ausgezeichneten litauischsprachigen Untersuchung eine beeindruckende plastische Darstellung dieser Identitätsideologien gelungen. Das vorliegende Buch leistet nicht nur einen wichtigen Neuansatz für die Geschichte der Stadt Memel/Klaipeda, sondern darüber hinaus wird deutlich, wie sehr die Suche nach und die Konstruktion von Identitäten historische Entwicklungen (mit)bestimmt. Safronovas arbeitet die von deutschen, litauischen und sowjetischen Intellektuellen und nationalen Dogmatikern entwickelten Aneignungsstrategien heraus, analysiert sie und ordnet sie in eine fast 100-jährige historische Entwicklung ein. Seine Untersuchung bietet einen methodologischen Ansatz, der für weitere Städte an der Ostsee nutzbringend Anwendung finden kann.
Für die deutsche Fassung wurde das litauische Original vom Autor überarbeitet und aktualisiert.

Monografijoje analizuojama Lietuvos valstybės karinė gynyba tarpukariu. Šiaurės rytų Baltijos regiono šalių kontekste atskleidžiamos išorės grėsmės nacionaliniam saugumui, materialus kariuomenės aprūpinimas, Lietuvos kariuomenės karinė galia, karinė doktrina, karinis planavimas ir Lietuvos šaulių sąjungos vaidmuo valstybės ginkluotoje gynyboje. Latvijos, Estijos ir Suomijos lyginamajame kontekste nagrinėjant Lietuvos atvejį, atskleidžiamos mažųjų valstybių gynybos perspektyvos ir paramilitarinių organizacijų įtraukimas į jų gynybos sistemą. Knygoje keliami klausimai, kokie veiksniai lėmė nekonvencinės kariavimo strategijos pasirinkimą Lietuvoje ir kokios buvo 1940 m. birželio politinės kapituliacijos SSRS aplinkybės.

Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai – dinamiški baltų kultūrų raidos etapai, teapimantys kiek mažiau nei 800 metų. Tačiau tai laikai, kuomet buvo apleisti ir vėl apgyventi piliakalniai, laikai, kuomet baltai pradėjo deginti savo mirusiuosius, laikai, kuomet didėjo visuomenės turtinė atskirtis, o sukauptu turtu buvo atnašaujamos gausios aukos. Tuo pačiu būtent romėniškojo laikotarpio pradžioje Aestiorum gentes – aisčiai, arba barbaricum pakraščio žmonės, buvo pastebėti antikos autorių, ir tuo vardu kaip pietryčių ir rytų Baltijos jūros gyventojai ilgam įėjo į istoriją. Monografijoje remiantis gausiais archeologinių paminklų – gyvenamųjų, gynybinių ir ūkinių vietų, laidojimo paminklų bei šventviečių – duomenimis analizuojama romėniškojo ir tautų kraustymosi laikotarpių kultūrinio kraštovaizdžio kaita, tuo metu vykę reikšmingi ūkiniai, socialiniai ir kultūriniai procesai.

„Ankstyvasis metalų laikotarpis“ yra išsami studija apie dviejų tūkstančių metų bronzos ir ankstyvojo geležies amžių bendruomenių gyvenseną Lietuvos teritorijoje, patiriant įvairių kultūrų įtakas, kurios įsiliejo į besiformuojančių baltų kultūros branduolį. Tai ankstyvųjų metalinių dirbinių, piliakalnių ir pilkapių atsiradimo laikas, paženklintas kultūrinio kraštovaizdžio kaita, kurioje vyko reikšmingi ūkiniai ir kultūriniai procesai. Jie aptariami atskirų Lietuvos bendruomenių kultūros raidos fone, išryškinant sritinius materialinės ir dvasinės kultūros ypatumus, kuriuos sąlygojo geografiniai ir gamtiniai savitumai bei kaimyninės kultūros.

Monografijoje tyrinėjamas 800–1200 m. po Kr. laikotarpis. Jis pasižymi progresyvia ūkio raida, gentinių bendruomenių branda, visuomenės pokyčiais, politinių vadysčių atsiradimu. Tai laikotarpis, paženklintas intensyviomis tarpgentinėmis interakcijomis ir ryšiais su kaimynais Baltijos jūros baseine, rytinės Baltijos gyventojų susidūrimu su Šiaurės ir vakarų Europos kultūra. Monografijoje, remiantis archeologijos duomenimis, tyrinėjamas krašto apgyvenimas, gyvenamieji kompleksai ir kultūrinis kraštovaizdis, žmonių būtis, gamybinė veikla ir buitis, regionų kultūriniai skirtumai, genčių teritorijos, tarpgentiniai santykiai, galios centrų ir regionų formavimasis, ankstyvųjų miestų užuomazgos, ryšiai su kaimyniniais Baltijos jūros regiono kraštais, visuomenės ekonominė ir socialinė stratifikacija, valstybės ištakos.

Monografijoje analizuojamas baltų genčių christianizacijos procesas nuo pirmųjų misijų X a. pabaigoje iki pat XIII amžiaus. Pirmą kartą lietuvių istoriografijoje tai nagrinėjama plačiame Vidurio Europos ir Skandinavijos šalių christianizacijos proceso kontekste. Keliamas anksčiau neanalizuotas klausimas, kokių prievartos formų imtasi krikštijant baltų gentis ir kodėl ši prievarta netapatintina su Kryžiaus karais. Knygoje remiamasi gausiais rašytiniais ir archeologiniais šaltiniais.

This study presents a systematic analysis of the huge, and in most cases, completely new archaeological evidence for amber from Lithuania and the surrounding regions. A comprehensive synthesis of archaeological evidence and written sources provides an opportunity to develop new viewpoints about the sources of amber, extraction methods, amber-wearing traditions in different Aestii/Balt cultures and by people of different social status, ages and genders, and the amber trade in different markets in Lithuania and the whole eastern Baltic region. However, a tradition of amber usage in Lithuania was dependent not only on the ability of local communities to acquire “northern gold” but, to a larger degree, its use in the north was determined by cultural developments that took place in Europe.

Knyga „Baltų kultūros ištakos, II“ yra tolesnė pastarųjų dvidešimties metų baltų kultūros ištakų tyrinėjimų studija (knygos tuo pačiu pavadinimu „Baltų kultūros ištakos”, Vilnius, 1994, tęsinys), kurioje, remiantis naujausiais priešistorės, genetikos ir kalbotyros mokslų duomenimis, nagrinėjama autochtonų prabaltų kultūros formavimosi raida. Studijoje aptariama paleolito pabaigoje–mezolito pradžioje Europos miškų zonoje apsigyvenusių šiaurės protoindoeuropiečių, kurių pagrindu mezolito-vidurinio neolito laikotarpiu formavosi prabaltų, pragermanų, praslavų bendruomenių junginiai, gyvensena ir kultūra. Naujausi priešistorės tyrimų duomenys leidžia atmesti iki šiol vyravusią nuomonę, kad indoeuropiečiai, tarp jų ir prabaltai, formavosi rutulinių amforų bei virvelinės keramikos kultūrų pagrindu. Prabaltai susidarė šiaurės indoeuropiečių kultūrų (Svidrų, Kundos, Narvos, Nemuno, Pamarių ir kt.) pagrindu. Indoeuropiečiai buvo ir šiauriniai – miškų zonos, ir pietiniai – stepių zonos gyventojai, kurių tolimos giminystės atgarsiai siekia vėlyvojo paleolito-ankstyvojo mezolito laikus.

Studijoje pirmą kartą istoriografijoje tiriamas „tapatybės ideologijų konkurencija“ įvardytas reiškinys. Tapatybės ideologijų, kurios apibrėžė nacionalinį bendruomeniškumą, tarpusavio santykiui atskleisti pasirinktas Klaipėdos miesto atvejis. Derinant skirtingų mokslo šakų teorijas ir metodologijas, knygoje yra parodoma, kaip tapatybės ideologijų konkurencija reiškėsi Klaipėdoje trim skirtingais laikotarpiais: tarpukariu, pokariu ir po 1988 m. Studija atsakoma į klausimą, kokios sąlygos veda į tame pačiame mieste gyvenančių žmonių, susitapatinančių su skirtingų nacionalizmų idėjomis, supriešinimą.

Monografijoje aprašoma, kodėl ir kaip Lietuvos Respublika 1939 m. neteko Klaipėdos krašto; pirmą kartą nagrinėjama Klaipėdos krašto pabėgėlių padėtis Didžiojoje Lietuvoje; parodoma, kokios buvo naujos nacistinės administracijos nuostatos Klaipėdos krašte gyvenusių lietuvių atžvilgiu; kaip buvo sprendžiamas Klaipėdos krašto lietuvių pilietybės klausimas ir kokią įtaką kilminių Krašto gyventojų likimams turėjo Gyventojų mainų sutartis, pasirašyta 1941 m. sausio 10 d. Atskleidžiama, kaip buvo kuriama Laisvoji uosto zona ir kodėl žlugo ši idėja. Monografijoje pateikiama autentiškų dokumentų, analizuojama iki šiol nežinota 1938—1942 metų demografinė statistika. Monografija skirta visiems, besidomintiems XX a. Lietuvos istorija.

LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. I TOMAS. AKMENS AMŽIUS yra išsami studija apie bemaž dešimties tūkstančių metų akmens amžiaus žmonių gyvenseną besikeičiančioje gamtinėje aplinkoje, patiriant įvairių kultūrų įtakas, įaugusias į besiformuojančių baltų kultūros branduolį. Aptariama atskirų akmens amžiaus periodų technologijų, pasisavinamojo ir gamybinio ūkininkavimo kaita, gyvenviečių kūrimasis, mainai, tikėjimo ir meno raida, etninės priklausomybės ypatumai, baltų kultūros susidarymas, sritiniai bendruomenių skirtumai, susiformavę veikiant gamtos ir geografinėms sąlygoms bei kaimyninėms kultūroms.

Viena įdomiausių, bet išankstinėmis nuostatomis apipintų Lietuvos priešistorės temų yra gintaras. Jo istorija kartu yra rytinės Baltijos pakrantės gyventojų kultūros pakilimų ir nuosmukių istorija. Kita vertus, gintaro tema tiek mūsų protėvius, tiek šių dienų tyrėją tarsi nuveda toli už mūsų krašto sienų į dažnai menkai pažįstamas šalis. Taigi, mainai ir sudėtingas jų pobūdis, keičiantis jų dalyvių gyvenseną ir nuolat kuriantis kultūrinę aplinką, – tai dar vienas gintaro temos aspektas. Gintariniai papuošalai, amuletai, nusinešti amžinatvėn, gintaro aukos, paskandintos vandenyje, – dar viena didžiulė ir mįslinga tema, siejanti gintarą su pasaulėžiūra.

Monografijoje „Lietuvos priešistorės gintaras“ išsamiai gvildenama senovės baltų gintaro tema: apžvelgiamos esamos mokslinės ir populiariosios publikacijos šiuo klausimu, nurodomi pagrindiniai Europos gintaro šaltiniai, aptariama Sembos pusiasalio bei Lietuvos (XVII–XIX a.) gintaro gavyba, labai nuodugniai nagrinėjami baltų kraštų archeologiniuose paminkluose randami įvairių laikotarpių (pradedant neolitu, baigiant ankstyvaisiais viduramžiais) gintaro dirbiniai.

Skaitytojams pateikiamoje knygoje aptariami esminiai Katalikų Bažnyčios ir Reformacijos raidos Žemaitijoje XVI a. bruožai. Nors knyga parašyta 1995 m. autoriaus apgintos disertacijos pagrindu, tačiau per tą laiką įvyko didesnių poslinkių istoriniuose tyrimuose. Taigi autoriaus tikslas – aptarti Katalikų Bažnyčios ir Reformacijos raidos problemas, remiantis naujausiais istoriniais tyrinėjimais.

Rašydamas šią knygą autorius siekė apibendrinti savo bei kitų tyrinėtojų sukauptus archeologijos duomenis apie kuršių gentį ir jos žmonių gyvenimą. Knygą tik sąlyginai galima pavadinti tradicine genties istorija – mat pagrindinis dėmesys yra skiriamas kuršių viduramžių kultūrai bei visuomenei. Kuršių teritorija, kultūra ir visuomenė nagrinėjama integraliai tiek teritorine, tiek ir dalykine prasme nuo senojo geležies amžiaus iki ankstyvųjų viduramžių. Tai pirmas toks kompleksinis darbas, skirtas atskiros baltų genties tyrinėjimams.

Ši knyga yra apie Mažosios Lietuvos lietuvius Vokietijos imperijoje 1871–1914 m. Tai buvo laikotarpis, kada aktualizavosi mažlietuvių tautinio tapatumo samprata. Išlikdami lojaliais savos valstybės piliečiais, jie stengėsi išsaugoti iš mokyklų ir viešojo gyvenimo išstumiamą gimtąją lietuvių kalbą. Viena iš kalbos saugojimo ir populiarinimo formų tapo kultūrinių draugijų veikla, atspindėjusi mažlietuvių idėjinį modernėjimą, jų mentaliteto kokybinius pokyčius.

Klaipėdos archeologinės medžiagos paskelbimas nėra šios knygos tikslas. Rašant neteikta pirmenybės archeologijos duomenims, tiesiog surinkta į viena viskas, kas žinoma apie kokį nors laikotarpį, siekiant žvilgtelėti į miestiečių ar pilėnų gyvenimą. Tiesa, mūsų tyrinėjamas Klaipėdos gyvenimas yra gana materialus; politikos, bažnytinio gyvenimo, savivaldos, prekybos ir amatų teisių, kultūrinio gyvenimo reikalai knygoje apeinami, tai jau istorikų reikalas. Knyga, autoriaus nuomone, palieka nemažai erdvės diskusijoms, mat nevengta pareikšti savo nuomonę ir iškelti kai kurias prielaidas ar hipotezes. Skelbiamoji archeologinė medžiaga retai analizuojama formalizuotai, kartais ji net lieka kontekste. Klaipėdos miesto ir pilies archeologinių radinių mokslinis publikavimas tebėra atidėtas ateičiai, galbūt net paliktas jaunesnei archeologų kartai.

Die Geschichte des nördlichen und südlichen Ostpreußens und des Memellandes nach der Besetzung durch die Rote Armee war bislang eine Terra incognita. Der Widerspruch zwischen Stalins Plan, die Gebiete zum kommunistischen Musterland zu entwickeln, und der Realität hätte kaum größer sein können: verwüstete Äcker, verlassene Dörfer, Hungersnot, Deportation und Zwangsumsiedlung, rigide Sowjetisierung des Alltagslebens. Viele zurückgebliebene Deutsche sahen sich genötigt, ihre Herkunft zu verbergen, die Muttersprache und kulturelle Traditionen aufzugeben.

Ruth Kibelka, Historikerin, schildert erstmals die dramatischen Umbrüche jener Jahre aus der Perspektive der Betroffenen und auf der Basis neuerschlossener Archivmaterialien. Ihre vorurteilsfreie Darstellung ermöglicht einen intensiveren Dialog über die Vergangenheit und Zukunft der Region

Knygoje pateikiama Palangos istorija nuo seniausių laikų iki dabar. Archeologinių tyrinėjimų šviesoje atskleidžiama pirmųjų Palangos gyvenviečių, Birutės kalno praeitis. Išsamiai pateikiama pajūrio miestelių – Palangos ir Šventosios (Elijos) įkūrimas, raida bei Palangos kurorto susiformavimas.

Knygoje pateikiama vieno Lietuvos regiono – Žemaitijos – istorija nuo seniausiųjų laikų iki XIX a. pabaigos. Siekiama atskleisti Žemaitijos istorijos ir dvasinės bei materialinės kultūros savitumą, šio krašto istorinės lemties unikalumą, etninės ir kultūrinės raidos perspektyvas.

RUTH KIBELKA, Jg.1958, seit 1980 in Burgerrechtsgruppen der DDR aktiv, lernte Litauisch und Polnisch, da sie nicht studieren durfte. Bis 1989 Übersetzerin. Seit 1990 Studium der Geschichte. Zahlreiche Veröffentlichungen zu baltischen und ostpreußischen Themen. Im vorliegenden Band zeichnet sie das Schicksal ostpreußischer Kinder auf, die während der sowjetischen Besetzung zu Waisen wurden. Nicht nur die Archive Kaliningrads und Litauens werden hier erstmals ausgewertet – auch viele Überlebende sprechen zum ersten Mal seit 1944 über ihre Geschichte.

RUTH KIBELKA, gimė 1958 metais, nuo 1980 metų aktyvi VDR žmonių teisių gynimo grupių narė. Kadangi studijuoti jai nebuvo leista, mokėsi lietuvių ir lenkų kalbų. Iki 1989 metų vertėjavo. 1990 metais pradėjo studijuoti istoriją. Publikuoja straipsnius apie Baltijos šalis ir Rytprūsius. Šioje knygoje vaizduojamas Rytprūsių vaikų, sovietines okupacijos metais tapusių našlaičiais, likimas. Čia ne tik pateikiama Kaliningrado ir Lietuvos archyvų medžiaga, bet ir patys herojai pirmą kartą nuo 1944 metų prabyla apie save.

From 1250 to 1795 Lithuania covered a vast area of eastern and central Europe. Until 1387 the country was pagan. How this huge state came to expand, defend itself against western European crusaders and play a conspicuous part in European life are the main subjects of this book.

The emergence of pagan Lithuania is presented against the background of the political and religious crises of fourteenth-century Byzantine and Catholic Christendom. An attempt is made to show how the Lithuanians manipulated their position on the commercial, denominational and colonial frontier to maintain an expanding dominion in the face of Polish, Teutonic and Russian opposition. It questions the mirage of the ‘age of faith’ as the ‘age of totalitarian Christian Europe’.

The book has relevance to the expansion of the Church and Empire between the ninth and eleventh centuries. The rise of the new ruling elites in the fourteenth century familiar to French and English historians has its counterpart in Bohemia, Poland, Rus’, and in Lithuania, although centralising forces were very weak, thus contributing to the strength of the later Polish- Lithuanian Republic of the Two Nations. Sources are used from across Europe, from Ireland and Spain to the Caucasus. The use of ‘literary’, ‘mythological’ chronicles is analysed. Reliance on non-literary sources has also proved necessary. The lack of extensive Lithuanian documentation requires a focus on all sides of international affairs: a desideratum which is usually missing from western studies.

„Klaipėdos urbanistinė raida 1945–1990 metais“ yra pirmoji Lietuvoje monografija, kurioje skelbiama susisteminta medžiaga apie vieno miesto planavimą ir projektavimą tarybiniais metais. Knyga ne tik siekta ištirti 1945–1990 m. suformuotus Klaipėdos funkcinius-struktūrinius elementus (gamybines, gyvenamąsias, poilsio zonas), nustatyti jų svarbą miesto vystymuisi, bet ir parodyti, kaip šiuo laikotarpiu mieste įgyvendinti urbanistiniai sprendimai sąveikavo su ikikarine miesto struktūra. Knygoje atskleista, kaip to meto projektavimo ir statybos sąlygomis Klaipėdoje pradėta humanizuoti gyvenamąją aplinką, prisitaikant prie besąlygiško vien tik gamybai teikto prioriteto. Monografija gausiai iliustruota svarbiausius Klaipėdos pokyčius kelis dešimtmečius kruopščiai fiksavusių fotografų nuotraukomis, daugeliu atvejų pirmą kartą publikuojamomis atskirų pastatų, kvartalų ir rajonų bei viso miesto projektavimo dokumentų reprodukcijomis ir originaliomis, specialiai šiai knygai sukurtomis schemomis.

Ši knyga – kolektyvinė monografija apie jūrininkų rengimą Lietuvoje nuo seniausių laikų iki šių dienų. Autoriai aptaria pirmuosius lietuviškus upių laivus, laivininkystės ir jūreivystės raidą Klaipėdos uoste, navigacijos mokyklų atsiradimą, Lietuvos jūrinio laivyno plėtrą tarpukariu, pokario ir Nepriklausomybės metų jūreivystės raidą, Klaipėdos jūreivystės mokyklos įkūrimą ir jos veiklą iki Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos įsteigimo.

Knygoje pirmą kartą remiantis istorijos faktais, archyvų šaltiniais ir retais autentiškais dokumentais analizuojamos antisemitizmo apraiškos kasdieniame Lietuvos gyvenime, spaudoje, literatūroje, parodoma, kaip jos transformavosi dramatiškų politinių permainų metais ir prasidėjus holokaustui Lietuvoje. Knygoje spausdinama keliasdešimt retų dokumentų, autentiškai bylojančių apie antisemitizmo apraiškas.

Tai pirmasis Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pradedamos leisti knygų serijos „Totalitarinių režimų nusikaltimai Lietuvoje“ leidinys.

Knygoje ir parodoje „Žiemgaliai senovėje“ pasakojama apie žiemgalių etninę istoriją, jų gyvenamą teritoriją įvairiais laikotarpiais, Žiemgalos žemių struktūrą, socialinę struktūrą, žiemgalių piliakalnius, gyvenvietes bei laidojimo paminklus, ūkį ir prekybinius ryšius, jų aprangą ir papuošalus, Žiemgalos užkariavimą ir žiemgalių likimą po jų. Jų vardu – Zemgale (liet. Žiemgala) ir dabar yra tebevadinamas vienas iš penkių Latvijos istorinių-etnografinių regionų.

Knyga ir paroda „Žiemgaliai senovėje“ yra Latvijos istorijos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus glaudaus bendradarbiavimo rezultatas. Iš Rygos paroda keliaus į Vilnių. Knyga parašyta latvių ir lietuvių kalbomis. Tai yra neabejotinai neeilinis įvykis Latvijos ir Lietuvos muziejų gyvenime ir svarbus darbas, nušviečiantis mūsų bendrą istoriją. Tai pasitarnaus kuriant glaudesnius abiejų giminingų tautų ir valstybių santykius.
Istorijos m. dr. Arnis Radinš Latvijos istorijos muziejaus direktorius