Projekte ReCoasts&People kompleksiniais mokslo tyrimais (povandeninių paieškų technologijos, archeologijos, geologijos, fizinių ir paleobotaninių, bioarcheologinių tyrimų metodai) buvo patikslinta ankstyvojo holoceno Lietuvos jūros pakrančių raida, identifikuoti ir tyrinėti dabartinėse ir dabar jūros užlietose reliktinėse pakrantėse išlikę priešistorės kraštovaizdžio reliktai ir gyvenvietės.
Aukštumalos durpyne tyrinėtos 3 finalinio paleolito laikotarpio Aukštumalos I, II, III gyvenvietės, priskiriamos Svidrų kultūrai. Atlikus AMS datavimus, kult. sluoksnių mėginius ištyrus geocheminiais ir paleobotaniniais metodais nustatyta, kad čia gyventojai užsiėmė aktyvia ūkine veikla (didelė organinės medžiagos ir fosfatų koncentracija kultūriniuose sluoksniuose), medžiokle ir žvejyba. Darbo įrankių gamybai jie naudojo vietinį ir atsivežtinį titnagą.
Ieškant naujų mezolito laikotarpio gyvenviečių pajūrio zonoje, atlikti archeologiniai žvalgymai Svencelės ir Tyrų pelkių aplinkoje. Svencelėje aptikta mezolito laikotarpio radavietė su titnago radiniais.
Lietuvos pajūrio mezolito laikotarpio gyvenviečių (Palanga, Smeltalė) ir pavienių jūros pakrantėje rastų vėlyvojo mezolito ir ankstyvojo neolito dirbinių AMS datos, technologija ir ornamentika rodo, kad pajūrio gyventojai betarpiškai bendravo su kitomis to meto regiono bendruomenėmis.
Paleoosteologiniais tyrimais nustatyta, kad Lietuvos pajūrio osteologinė medžiaga priklauso dviem skirtingiems klimatiniams laikotarpiams: viduriniam ir vėlyvajam pleistocenui ir ankstyvajam ir viduriniam holocenui. Baltijos pajūrio borealio laikmečio miškuose buvo daug tauriųjų elnių. Iš jų kaulų ir ragų buvo gaminami darbo įrankiai (Palangos, Smeltalės radiniai).
Vidurinio ir vėlyvojo neolito laikotarpio gyvenvietėse aptikti visų žinomų ruonių rūšių kaulai. Ruonių bei paukščių medžioklė ir žvejyba (buvo gaudomos gėlavandenės ir jūrinės žuvys) bei galimybė rinkti ir išmainyti gintarą, tenkino pajūrio bendruomenių maisto poreikius, todėl gamybinis ūkis vystėsi silpnai.
Jūros kranto zonos gyvenviečių gamtinė aplinka ir archeologinė medžiaga, jūros užlietų krantų kraštovaizdžio reliktai ir jūros išmetami pavieniai artefaktai liudija, jog Joldijos–Litorinos jūros laikotarpiais gyvenvietės kūrėsi buvusių lagūnų ar pajūrio ežerėlių pakrantėse, o jų gyventojai vertėsi žvejyba ir jūros bei sausumos gyvūnų medžiokle. Ankstyvajame holocene žmonių gyvenamosios vietos pasirinkimą lėmė ir Baltijos jūros vandens lygio kaita.
Baltijos jūros stadijų raidą tirtoje baseino dalyje poledynmečiu leidžia koreguoti atlikti pajūrio teritorijos, Nemuno deltos ir jos pelkynų (Aukštumala, Svencelė ir kt.) paleopalinkos raidos vėlyvajame ledynmetyje ir ankstyvajame holocene (11,5–8,2 tūkst. metų prieš dabartį), t.y. paleolito ir mezolito metu, rekonstrukciniai tyrimai.
Jūros dugne išlikusių paleo-kraštovaizdžių aplinkoje iš laivo prietaisais buvo atliktos paleo upių vagų paieškos. Seisminių tyrimų rezultate fiksuoti atspindžiai, kurie siejami su Danės, Smeltalės, Drevernos ar Minijos paleo slėniais.
Instrumentinių nuotolinių tyrimų ir nardymų metu jūroje buvo ieškoma ir tyrinėjami reliktiniai kraštovaizdžiai ties Nida, Juodkrante, Klaipėda, Palanga ir Šventaja. Reliktinių medžių bei durpių mėginiai (datuoti apie 11200–apie 7800 cal BP) buvo paimti iš 10–30 m gylių.
Jie panaudoti geocheminiuose, fosforo koncentracijos nustatymo, pušies DNR tyrimuose. Patikslinta jūros vandens lygio svyravimų dinamika ir gamtinių sąlygų kaita holoceno laikotarpiu. Povandeniniai archeologiniai tyrimai ties Klaipėda vietovėje RF-III žmonių veiklos pėdsakų nepatvirtino. Jūros dugne paleolito-mezolito laikotarpiais apgyventų vietų pėdsakų kol kas nerasta.
Tyrimais nustatyta, kad jūros vanduo efektyviai išsaugo senovinę DNR medienoje. Iki 11200 m. senumo paprastosios pušies iš Baltijos jūros dugno mėginių tyrimai nurodė pušies kilmę esant iš pietinės ledyninės refugijos pietų Europoje. Taip pat buvo atskleistos genetinės asociacijos tarp reliktinių pušų iš Baltijos jūros dugno ir šių dienų pietų Lietuvos pušų populiacijos.