Tomas 39

Acta Hictorica Universitatis Klaipedensis, vol. XXXIXThe Unknown Land of Žemaitija: The 13th to the 18th Centuries
Žemaitija – nežinoma žemė: XIII–XVIII amžiai

Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XXXIX

Sudarytojas Vacys Vaivada

Klaipėda, 2019


Kas yra Žemaitija ir kur ji esti? Autoritetingiausiose pasaulio enciklopedijose informacijos apie ją, plačiau žinomą lotynizuotu Samogitijos vardu, rasti sunku. Savo ruožtu Lietuvoje žemaičiai, apipinti stereotipų apie užsispyrimą, uždarumą, atkaklumą ir laisvės troškimą, vieniems yra taurių herojų, viduramžių kautynių tautinėje istorijoje svarbiausių dalyvių reinkarnacijos, kitiems – savitą dialektą ir kultūrą tebepuoselėjanti lietuvių potautė. Šiuo straipsnių rinkiniu nesiveliama į polemiką, kiek iš tiesų išskirtiniai yra šiandienos žemaičiai. 800 metų sukakties nuo pirmojo Žemaitijos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (1219 metai) proga čia išnaudojama, siekiant atkreipti skaitytojų dėmesį į kai kuriuos mažiau žinomus Žemaitijos praeities aspektus. Lietuvos istorikai ir archeologai šiame Acta Historica tome svarsto apie Žemaitijos regiono istorijos atskaitos taškus, nagrinėja laikus, kai Žemaitija buvo tapusi kovų tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos arena, pateikia naujų duomenų apie ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenę Žemaičių seniūnijoje.


Redaktoriaus žodis

Jolanta SKURDAUSKIENĖ, Marius ŠČAVINSKAS
Įvadas

I. Atskaitos taškai ir jų kontekstai

Laima BUCEVIČIŪTĖ
Žemaitijos vardas senuosiuose žemėlapiuose: formos ir transformacijos

Anotacija
Žemaitijos pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltinuose faktas yra žinomas: 1219 m. Ipatijaus metraštyje paminėti žemaičių kunigaikščiai drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarė taiką su Voluine. Tačiau Žemaitijos pirmasis užfiksavimas senuosiuose žemėlapiuose nėra detaliai ištirtas ir pagrįstas, nepaisant to, kad senieji žemėlapiai neretai yra pirmasis ir pagrindinis vieno ar kito geografinio, sociokultūrinio, socioekonominio objekto arba reiškinio paminėjimo šaltinis. Straipsnio tikslas yra aptarti Žemaitijos vardo formas ir transformacijas senuosiuose žemėlapiuose, paaiškinti tokių pasirinkimų motyvus. Straipsnyje analizuojami ir senaisiais žemėlapiais sąlyginai laikomi visi iki XIX a. pradžios sukurti kartografiniai kūriniai. Tyrime pritaikyta senųjų žemėlapių klasifikacija yra paremta Vaclovo Chomskio pasiūlyta Lietuvos kartografinio vaizdo raidos trijų etapų schema. Žemaitijos vardo formoms ir transformacijoms tyrinėti buvo pasitelkti skirtingos geografinės aprėpties ir įvairių mastelių žemėlapiai, skirti Lietuvai, Lietuvai ir kaimyninėms valstybėms, Lenkijai ir Lietuvai, Europai, Prūsijai ir kt. Tyrimo imtis – daugiau nei 200 žemėlapių.

Pagrindiniai žodžiai: Žemaitija, Vakarų Lietuva, senieji žemėlapiai, kartografijos istorija, geografinės sampratos.

Marius ŠČAVINSKAS
Ką 1219 m. įvykiai Mežuotnėje bylojo apie žemgalių visuomenės sanklodą?

Anotacija
Pasakojime apie sutarties tarp Lietuvos kunigaikščių ir Haličo-Voluinės sudarymą 1219 m., kurį pateikė šios rusėnų kunigaikštystės kronikininkas, minimi keli to, ką istorikai šiandien vadina Lietuvos konfederacija, kunigaikščiai: Lietuvos, Deltuvos, Nalšios ir Žemaitijos. Kuršo, Žemgalos ar Jotvingijos kunigaikščių kronikininkas nemini. Mūsų žinios apie vieną iš nepaminėtų žemių, Žemgalą (dab. Pietų Latvija ir Šiaurės Lietuva), šiandien vis dar pagrįstos prielaida, kad jos visuomenė plėtojosi daugiau ar mažiau panašiu būdu į kitas to laikotarpio baltų visuomenes. Straipsnyje kviečiama persvarstyti šią prielaidą, koncentruojantis į vieną Henriko Latvio kronikoje aprašytą XIII a. pirmosios pusės epizodą. Henrikas pasakoja, kaip Mežuotnės žemės žemgaliai 1219 m. kreipėsi į Rygos vyskupą, prašydami karinės pagalbos prieš puldinėjančius lietuvius ir, kaip derybų metu paaiškėjo, prieš kitus žemgalius. Nagrinėjant šį epizodą, straipsnyje siekiama apibūdinti Žemgalos visuomenę, ypač jos diduomenę, kuriai charakterizuoti pakanka duomenų atsižvelgiant į negausius šaltinius. Tai skatina gilintis į platesnį klausimą, ar Žemgalos visuomenė vystėsi panašiai kaip ir kito nekrikščioniško (pirmiausia baltų) visuomenės.

Pagrindiniai žodžiai: ikikrikščioniška baltų visuomenė, kariauninkai, žemgaliai, laisvieji bendruomenės nariai, Žemgala.

Tomas RIMKUS
Akmens amžius Pietų Žemaitijoje. Nauji archeologiniai duomenys ir jų vieta Rytų Baltijos regiono kontekste

Anotacija
Straipsnyje pristatomi pirmieji apibendrinti archeologiniai duomenys apie akmens amžiaus laikotarpį Tauragės ir Šilalės rajonuose, pietinės Žemaitijos dalyje. Iki šiol ši teritorija buvo beveik neįtraukiama į bendrą Lietuvos ir Rytų Baltijos akmens amžiaus tyrinėjimų kontekstą dėl mažo kiekio mokslinių duomenų, tačiau nauji archeologinės medžiagos tyrimai įgalina tą padaryti. Straipsnyje aptariama Tauragės ir Šilalės kraštų muziejuose saugoma archeologinė medžiaga, tirta laboratoriniais metodais, o jų rezultatai įtraukti į bendrą Rytų Baltijos regiono kontekstą. Juos papildo 2016–2017 m. inicijuotos archeologinės žvalgomosios ekspedicijos palei minėtų kraštų upių ir ežerų krantus, kur surasta pirmų įrodymų apie šiose vietose buvusias laikinas akmens amžiaus medžiotojų-žvejų-rinkėjų gyvenvietes. Archeologinę medžiagą daugiausia sudaro iš titnago pagaminti medžioklės ir darbo įrankiai, osteologinė medžiaga, taip pat akmeniniai įvairių tipų kirviai. Ji tirta apžvelgiant ją iš technologinio gamybos požiūrio ir AMS 14C datavimo metodu, taip pat trasologiniu būdu. Tyrimų teritorija patenka į Jūros upės baseiną, kurį sudaro ne tik mažesnės upės, bet ir nedideli ežerai, kurių dalis per tūkstančius metų užpelkėjo. Archeologiniai duomenys patvirtina, kad pietinės Žemaitijos teritorijoje ankstyviausios žmonių gyventos vietos patenka į finalinio paleolito laikotarpį, o apgyvenimo procesas toliau tęsėsi mezolito ir neolito laikotarpiais.

Pagrindiniai žodžiai: akmens amžius, šiaurės elniai, titnago industrija, skelčių nuspaudimo technika, AMS 14C datavimas, trasologija, apgyvenimo raida, Pietų Žemaitija.

II. Žemaitija kaip Vokiečių ordino ir Lietuvos interesų ir kontaktų laukas

Tomas BARANAUSKAS
Žemaitija ir Žiemgala XIII a. ketvirtajame ketvirtyje – XIV a. pirmajame ketvirtyje

Anotacija
Straipsnyje nagrinėjami Lietuvos valstybės ir ypač Žemaitijos, kaip jos sudėtinės dalies, politiniai ryšiai su Žiemgala nuo 1279 m. žiemgalių sukilimo prieš Vokiečių ordiną pradžios iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Siekiama paaiškinti, kodėl 1323 m. laiškuose Gediminas naudojo Žiemgalos kunigaikščio titulą, nors kitais atvejais Žiemgalos įvardijimas nėra būdingas nei Lietuvos valdovų titulams, nei kitiems šaltiniams, apibūdinantiems Lietuvos valstybės teritorinę struktūrą. Tikrinama ir naujai pagrindžiama istoriografijoje jau kelta tezė, kad Žiemgala 1279 m. įsitraukė į Lietuvos valstybės sudėtį. Lietuvos (ypač žemaičių) bendradarbiavimo su žiemgaliais 1279–1290 m. faktai rodo, kad Žiemgalos įsitraukimas į Lietuvos valstybę reiškė jos integraciją į Žemaitiją 1279–1290 m. Žiemgalos karo metu. Prieinama išvada, kad šis įsitraukimas nebuvo paneigtas ir Gedimino laikais, nors Vokiečių ordinas tuo metu pradėjo naują veržimosi į Žiemgalą etapą. Gedimino titulavimasis Žiemgalos kunigaikščiu buvo nulemtas fakto, kad jis realiai valdė didžiąją Žiemgalos dalį. Didelė jos dalis visam laikui liko Lietuvos valstybės sudėtyje.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Žemaitija, Žiemgala, Vokiečių ordinas, Livonija.

Vytenis ALMONAITIS
Pirmasis Bajerburgas: kur planuota įkurti užkariautos Lietuvos sostinę?

Anotacija
Šiame straipsnyje rašoma apie 1337–1344 m. Nemuno pakrantėje, istorinėje Žemaitijoje, stovėjusią Vokiečių ordino Bajerburgo pilį. Statydamas šią pilį, Ordinas ir jį rėmęs imperatorius Liudvikas IV Bavaras planavo, kad Bajerburgas ilgainiui taps užkariautos Lietuvos sostine. Nors šis planas liko neįgyvendintas, pilies pastatymas ir netrukus vykęs jos puolimas laikytini itin reikšmingais Lietuvos viduramžių istorijos įvykiais. Šio straipsnio tikslas – pakartotinai lokalizuoti Bajerburgo pilį. Siekiant tikslo, kelti uždaviniai dar kartą išanalizuoti Vygando Marburgiečio kroniką ir kitus rašytinius šaltinius, kuriuose minimas Bajerburgas, aptarti 2004–2005 m. iškeltą hipotezę, kad ši kryžiuočių pilis lokalizuotina Plokščių piliakalnyje, įvertinti argumentus, kuriais remiantis buvo atsisakyta seniau vyravusios hipotezės apie Bajerburgo vietą Veliuonos piliavietėje. Tyrimo išvadose konstatuojama, kad naujoji hipotezė apie Bajerburgo vietą Plokščiuose yra nepakankamai pagrįsta, tuo tarpu seniau keltoji, kad Bajerburgas lokalizuotinas Veliuonoje, turi būti „reabilituota“.

Pagrindiniai žodžiai: Vokiečių ordinas, Vokiečių ordino pilys, kryžiuočiai, Žemaitija, Bajerburgo pilis, Veliuona.

Darius BARONAS
Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia prie Nemuno 1283–1410 m.: karinis aspektas

Anotacija
Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios prie Nemuno raiška 1283–1410 m. Į tuo metu vykusias lietuvių ir kryžiuočių kovas žvelgiama per iššūkio ir atsako teorijos prizmę. Atidžiai išnagrinėjus rašytinius šaltinius išryškinti du laikotarpiai, kurie pasižymėjo intensyviu karinių naujovių diegimu. Pirmasis toks laikotarpis datuotinas XIII a. paskutiniu dešimtmečiu ir XIV a. pradžia. Šiuo metu buvo sukurtos net tik Nemuno ir Jūros upės gynybinių pilių sistemos, bet ir tai, ką galime pavadinti lietuvių kariniu upių laivynu. Šiuo laikotarpiu taip pat siūloma datuoti arbaleto naudojimo Lietuvos kariuomenėje pradžią. Antrasis laikotarpis datuotinas XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Jis išsiskiria tuo, kad pradėtos aktyviau ginti brastos per Nemuną ir Nerį, ties upėmis tam naudojant sudėtingesnius fortifikacijos įrenginius iš medžio ir paraku šaudančius pabūklus. Lietuvos kariuomenei fortifikacijos ir artilerijos sinergija buvo ypač svarbi, nes leido neutralizuoti tam tikrą Vokiečių ordino riterių kariuomenės pranašumą ant vandens ir sausumoje.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos didysis kunigaikštis, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vokiečių ordinas, Žemaitija, Nemunas, laivai, brastos, arbaletas, karinės naujovės.

III. Žvilgsniai į žemaičių visuomenę ankstyvaisiais naujaisiais laikais

S.C. ROWELL
Nusikaltę kunigai XV–XVI a. Žemaičiuose: nuo vaikžudžio Lauryno iki mušeikos Mažvydo. Bažnyčios teismo bylos kaip Žemaitijos christianizacijos etapo įrodymas

Anotacija
Straipsnyje apžvelgiamas keblus žemaičių christianizacijos klausimas, remiantis bažnytinių teismų šaltiniais (XV a. pab. suplikomis į Romą ir apeliacijas Gniezno provincijos teismui), bažnyčių ir altorių steigimo raštais – tokios institucijos klestėjo Žemaitijoje nuo 1500 m. iki tol, kol fundacijų procesą sulėtino destruktyvūs reformaciniai judėjimai, kai ribotą bajorų laisvų pajamų kiekį nukreipė protestantų šventyklų steigimo reikalai. Nepaisant riboto parapijų tinklo, logiška manyti, kad šventovės pastatytos ten, kur kaupdavosi didesni gyventojų skaičiai, – verta apžvelgti, kada atsiranda katalikų praktikos (pamaldumas) – dvasinių malonių prašymas (suplikos), Dievo Kūno kultas, atlaidų raštų (indulgencijų) siekimas, bažnytinių švenčių populiarumas, dalyvavimas įvairiose Bažnyčios teismo instancijose – Medininkuose, Gniezne, Romoje, parapinių brolijų veikla, krikščioniškų vardų parinkimas vaikams, šventovių bei altarijų steigimas (kur laikui bėgant fundatorių liturginis išprusimas auga, žiūrint į pasirinktų šv. Mišių tipų raidą ir dažnumą). Jau XV–XVI a. sandūroje katalikybė buvo įsišaknijusi žemaičių visuomenėje tiek, kad grėsmė jos raidai galėjo kilti tik iš vidaus nepasitenkinimo (kitaip tariant, iš reformacinių judėjimų), o ne iš senų (pagoniškų) papročių.

Pagrindiniai žodžiai: Žemaitija, krikštas, Katalikų Bažnyčia, Konsistorijos teismas, apeliacija, Gnieznas, Lietuva.

Rita Regina TRIMONIENĖ
Vietos bendruomenės ir valdžios komunikacijos problemos XVII a. antrojoje pusėje (pagal Šiaulių ekonomijos pavyzdį)

Anotacija
1589 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas Šiauliuose, Gardine, Alytuje, Brastoje, Kobrine ir Mogiliave įsteigė karališkąsias valdas, vadinamąsias ekonomijas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Šiaulių ekonomija, pradėjusi realiai funkcionuoti 1619 m., tuo metu buvo didžiausias ir turtingiausias karališkųjų valdų masyvas kunigaikštystėje. Straipsnyje analizuojama palyginti uždara Šiaulių ekonomijos bendruomenė XVII a. antrojoje pusėje. Jos specifinė administravimo sistema, palyginti gausiai išlikę dokumentai apie bendruomenę leidžia atsekti ir aptarti tokius klausimus: kaip funkcionavo vietos valdžia ir jos santykiai su bendruomene; kaip vietos bendruomenė ir atskiri jos nariai naudojosi ir įsisavino centrinės valdžios sprendimus; kokie komunikaciniai instrumentai buvo naudojami skirtingų tiriamųjų grupių – centrinės ir vietinės valdžios bei vietos bendruomenės.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, karališkosios valdos, Šiaulių ekonomija, centro ir periferijos santykiai, administracija, komunikacija.

Gabrielė JASIŪNIENĖ
Atneštiniai herbai Žemaitijos bajorų heraldikos tradicijoje XVI–XVIII amžiais

Anotacija
XV–XVIII a. Žemaitijos bajorų heraldika yra sudaryta iš kelių grupių: vietinės kilmės; lenkiškų herbų; individualizuotų lenkiškų herbų; iš kitų šalių atneštinių / perimtų herbų. Straipsnyje nutarta atkreipti dėmesį į antrąją ir ketvirtąją grupes, kurioms priklausantys herbai gali būti įvardijami „atneštiniais“, „svetimųjų“ arba „atvykėlių“ herbais. Šiame darbe siekiama aptarti tokių herbų paplitimo ir naudojimo tendencijas XVI–XVIII a. Žemaitijos bajorų heraldikos tradicijoje. XVI a. pirmojoje pusėje pastebimas lenkiškosios heraldikos skverbimasis į Žemaitijos bajorijos heraldikos tradiciją. Pamažu į Žemaitijos bajorų heraldiką skverbiasi „horodlijiniai“ herbai. Taip pat lenkiški herbai plito su atsikėlusiomis lenkų bajorų šeimomis. Atvykėlių iš vokiečių kultūros kraštų Žemaitijoje buvo itin mažai, todėl heraldikos šaltiniai yra labai skurdūs. Kita vertus, išlikę heraldikos šaltiniai rodo, kad šių atvykėlių giminės naudojo tik savo herbą.

Pagrindiniai žodžiai: heraldika, Žemaitija, herbas, bajorija, atneštiniai herbai.