Tomas 33

Acta Historica Universitatis Klaipedensis, vol. 33Verbum movet, exemplum trahit. The Emerging Christian Community in the Eastern Baltic
Verbum movet, exemplum trahit. Krikščioniškosios bendruomenės tapsmas Rytų Baltijos regione

Acta Historica Universitatis Klaipedensis, Vol. XXXIII

Sudarė Marius Ščavinskas bendradarbiaudamas su Vasilijumi Safronovu

Klaipėda, 2016


Rytinis Baltijos regionas krikščioniškojon Europon įžengė vėliausiai. Nepaisant to, šiame regione vykęs krikščioniškosios bendruomenės tapsmas kelia ne mažiau ginčų ir spėlionių nei tuose regionuose, kur krikščionybė įsitvirtino gerokai anksčiau. Šis Acta Historica Universitatis Klaipedensis nesprendžia konkrečios mokslinės problemos, tačiau įneša tam tikro aiškumo į klausimus apie krikščioniškosios bendruomenės formavimąsi, raidą ir veiką Baltijos regiono rytinėje pakrantėje. Estijos, Lietuvos ir Lenkijos istorikai bei archeologai čia nagrinėja įkaitų, krikščionybės formų, elgetaujančiųjų vienuolių vaidmenį krikščioniškų bendruomenių formavimosi stadijoje. Aptariama pirmųjų krikščionių bendruomenių veikla Vilniuje, 1387-ųjų Lietuvos krikšto aprašymas, mansionarijų veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, gintaro apdirbimo ir naudojimo kaita prieš krikščionybės įvedimą ir po jo. Nors pokyčiai atskleidžiami paskirais ruožais, tai leidžia (per)svarstyti daugelį atsakymų, kuriuos apie christianizaciją Baltijos rytinėje pakrantėje turėjome ligi šiol.


Redaktoriaus žodis

Marius ŠČAVINSKAS
Įvadas

Pirmieji žingsniai konsolidacijos link

Kristjan KALJUSAAR
The Lives of Hostages and their Influence on the Conversion and Acculturation of Livonia and Prussia during the Baltic Crusades in the 13th Century
LT pavadinimas: Įkaitų gyvenimas ir jų poveikis Livonijos ir Prūsijos konversijai bei akultūracijai Kryžiaus žygių metu Baltijos regione XIII šimtmetyje

Anotacija
XIII a. kryžiaus žygius Livonijoje ir Prūsijoje aprašančios kronikos pateikia daug informacijos apie krikščionių užkariautojų imamus įkaitus iš vietinio elito atstovų, tačiau įkaitų likimui, jų įtakai vietinių bendruomenių tolesniam religiniam atsivertimo procesui ir visuomenės kaitai rytiniame Baltijos pakraštyje iki šiol istoriografijoje neteikta didelio dėmesio. Šiame straipsnyje nagrinėjamos Livonijos ir Prūsijos įkaitų gyvenimo istorijos, parodant, kad įkaitai vietinėse bendruomenėse veikė kaip akultūracijos nešėjai, lėmę tolesnius christianizacijos ir europeizacijos procesus savo gimtuosiuose kraštuose, jiems perteikdami naują galios ir pasaulio suvokimo požiūrį.

Pagrindiniai žodžiai: įkaitai, viduramžių istorija, Baltijos regiono istorija, kryžiaus žygiai, Šiaurės kryžiaus žygiai, christianizacija, europeizacija, tarpkultūriniai santykiai.

Marius ŠČAVINSKAS
Christianisation and cura animarum in the First Christian Communities in Livonia and Prussia during the Period of the Crusades
LT pavadinimas: Christianizacija ir cura animarum Kryžiaus karo epochoje pirmųjų krikščionių bendruomenėse Livonijoje ir Prūsijoje

Anotacija
Straipsnyje nagrinėjamas christianizacijos ir sielovados santykis Kryžiaus karo epochoje Baltijos jūros rytinės pakrantės pirmųjų baltų krikščionių bendruomenėse. Konstatuotina, kad XII–XIII a. sandūroje ir XIII a. krikščioniškosios misijos buvo paveiktos XII–XIII a. naujųjų religinių judėjimų nuostatos apie Dievo idėjos „sužmoginimą“ ir žmogaus sielos pastangas siekti išganymo „individualizavimo“. Atsižvelgiant į šias idėjas, straipsnyje analizuojama, kokiu pavidalu krikščionybė plito į baltų visuomenę ir kokią įtaką šioms bendruomenėms darė samprata apie Kryžiaus karą. Tyrimas rodo, kad krikščionybės plitimas vyko ne tik „teologizuotu“ ir todėl „sunkiai“ suvokiamu pavidalu, tačiau ir liaudiška, riteriška (per Kryžiaus karą) ar kitokiomis pamaldumo formomis. Šios formos skleidėsi vykdant krikščioniškas misijas ir lygiagrečiai – sielovadą, taigi funkcionavo jau XIII a. pirmosiose baltų krikščionių bendruomenėse.

Pagrindiniai žodžiai: christianizacija, krikščioniškos bendruomenės, cura animarum, militia Christi, Kryžiaus karas.

1387-ųjų Lietuvos konversija: prieš ir po

Rytis JONAITIS, Irma KAPLŪNAITĖ
Panašūs ar skirtingi? Dvi krikščioniškos bendruomenės pagoniškame Vilniuje

Anotacija
XIII–XIV a. Lietuvos kaimynai jau buvo krikščionys: rytuose stačiatikiai, šiaurėje ir pietuose katalikai. Šių dviejų krikščioniškų srovių atstovai susidūrė pagoniškame, bet jau svyruojančiame tarp naujo tikėjimo pasirinkimo Vilniuje. Šiame straipsnyje sujungus į visumą istorinius, archeologinius, architektūrinius, geologinius šaltinius, tiriamos krikščionių kūrimosi pagoniškame Vilniuje priežastys ir aplinkybės, analizuojamos abiejų bendruomenių gyvenamos teritorijos mieste, taip pat siekiama nustatyti krikščionių reikšmę ir jų vaidmens pokyčius besikuriančiame Vilniuje. Akcentuojami stačiatikių ir katalikų bendruomenių skirtumai ir kartu ieškoma abiejų bendruomenių jungties taškų. Krikščionių padėties mieste ypatumai atspindi apskritai besikuriančio Vilniaus situaciją, iliustruoja miesto istorijos kaitą ir kartu atskleidžia Lietuvos valdovų svyravimą tarp lotyniškųjų ir graikiškų apeigų krikšto bei yra neatsiejamai susipynusi su miesto istorija.

Pagrindiniai žodžiai: viduramžių Vilnius, pagonys, krikščionys, Civitas Rutenica, Vokiečių miestas.

Marian DYGO
‘Rudis illa nacio et pannosa’: Concerning Jan Długosz’s Description of Lithuania’s 1387 Conversion in his Annals
LT pavadinimas: „Rudis illa nacio et pannosa“: apie Jano Długoszo „Analuose“ pateiktą 1387 m. Lietuvos krikšto aprašymą

Anotacija
Savo garsiuosiuose „Analuose“, parašytuose XV a., lenkų kronikininkas Janas Długoszas, pateikė daug duomenų apie pagonių lietuvių gyvenimo būdą ir papročius, informaciją tiesiogiai siedamas su 1387 m. lietuvių krikštu. Atkreipdamas dėmesį į materialines gėrybes, pvz., maistą, drabužius, būstą, Długoszas vaizdavo pagonis lietuvius kaip tautą, kuri negalėjo patenkinti elementarių savo buitinių poreikių. Po lietuvių atsivertimo į krikščionybę lietuvių tikėjimas vaizduotas kaip „banguojantis“, ir tik Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos, kurį kronikininkas vaizdavo kaip „Lietuvos apaštalą“, dėka tikėjimas įgijo gilesnę prasmę. Długoszo lietuvių gyvenimo būdo aprašymuose galime įžvelgti daug teologinių siužetų, taip pat perimtų iš pranašų ir Evangelijų. Straipsnyje nagrinėjamas pasakojimo, kurį Janas Długoszas pateikė tiek apie lietuvių pagonių, tiek apie apkrikštytų lietuvių gyvenimo būdą, patikimumas.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuva, pagonybė, atsivertimas (konversija), gyvenimo būdas.

Praktinė veikla bendruomenėse

Rafał KUBICKI
Mendicant Orders in Medieval Prussia and Livonia: Pastoral Activities in Towns
LT pavadinimas: Elgetaujantys ordinai viduramžių Prūsijoje ir Livonijoje – sielovadinė veikla miestuose

Anotacija
Straipsnyje nagrinėjama elgetaujančiųjų ordinų sielovadinė veikla Vokiečių ordino valdomoje teritorijoje, ypatingą dėmesį skiriant vyskupijoms Prūsijoje ir Livonijoje, siekiant parodyti jų veiklos panašumus ir skirtumus, su kuriais vienuoliai susidurdavo skirtinguose veiklos arealuose. Tyrimas apsiriboja tik elgetaujančiųjų vienuolių pastoracine veikla tarp miestų gyventojų. Elgetaujančiųjų vienuolių vienuolynų tinklas Prūsijoje ir Livonijoje buvo demografinio potencialo ir krašto urbanizacijos atspindys abiejose Vokiečių ordino valdomose teritorijose. Vienuolių veikla gerai paliudyta religinio pobūdžio literatūroje, kurią naudojo miesto amatų cechų ir gildijų nariai, taip pat miestiečių antkapiuose tiek bažnyčiose, tiek ir šventoriuose, taip pat testamentuose, kuriais miestiečiai elgetaujantiesiems vienuoliams palikdavo savo turtą. Elgetaujančiųjų vienuolių sielovadinės veiklos sėkmę miestuose iš dalies rodo ir iki šių dienų išlikusios didelės jų globai pavestos bažnyčios stambiausiuose miestuose: Gdanske, Torunėje, Taline, Rygoje.

Pagrindiniai žodžiai: elgetaujantieji ordinai, Vokiečių ordino valdos, Prūsija, Livonija, sielovadinė veikla miestuose.

S.C. ROWELL
Imitating a Cathedral, or Safeguarding Parochial Foundations? Why Establish a Mansionary Chapel in the Dioceses of the Grand Duchy of Lithuania in the Early Sixteenth Century?
LT pavadinimas: Katedrų imitacija ar parapinių fundacijų apsauga? Kam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupystėse XVI a. steigti mansionarijų?

Anotacija
Mansionarijus (lot. mansio – „buveinė“) – kunigas (ne vienuolis), gyvenantis su kitais dvasininkais ir nuolat atliekantis bendrą dvasinį darbą pagal savo beneficijas ir teikėjo nustatytą tvarką. Mansionarijus traktuojamas panašiai kaip katedros kanauninkas, kolegijos-parapijos prebendorius, altarista. Jis privalėjo nuolat gyventi mansionariate, kasdieną aukoti šv. Mišias ir iškilmingai bei tvarkingai giedoti Švč. Mergelės Marijos valandas (kursą) katedros arba parapinės bažnyčios koplyčioje, teikti sakramentus tikintiesiems. Dažniausiai jie gyvendavo po tris, keturis, šešis, retkarčiais per aštuonis, o jų gyvenimo ir veiklos tvarką valdė jų pačių arba koliatoriaus išrinktas prepozitas. Mansionariatai pirmiausia išplito prie Vilniaus katedros koplyčių, o vėliau prie Varnių ir Lucko (Palenkės Januvos) katedrose. Parapijose atsirado 1495–1535 metais. Steigėjai buvo valdovas, vyskupai, stambieji žemvaldžiai, dažniausiai plito tarp nykstančių giminių – bet kuriuo atveju tai buvo didelė investicija. Straipsnyje aiškinamasi, kas buvo mansionarijai, kiek jų tarnavo Vilniaus ir kitose LDK vyskupijose, kodėl jiems reikėjo kurtis Lietuvoje ir kiek tas kūrimasis buvo paveiktas vietinių reformų judėjimų?

Pagrindiniai žodžiai: mansionarijus, altarista, katedra, parapija, Dievo Motinos Mažosios valandos, atmintis, sielovada, Lietuva, Lenkija, Vilnius, Palenkė.

Sigita BAGUŽAITĖ-TALAČKIENĖ
Gintaras kaip simbolis: kultūrų kaita ir tęstinumas Vokiečių ordino valdose Baltijos pajūryje

Anotacija
Straipsnyje siekiama atskleisti gintaro rinkimo, apdirbimo ir naudojimo pokytį Baltijos jūros rytinėse pakrantėse vikingų laikotarpio pabaigoje bei XII–XVI a. Gintaro dirbiniai, pagoniškoje sakralinėje erdvėje išreiškę mitologinius elementus, buvo transformuoti ir įtraukti į krikščioniškąją tikybos praktiką, kartu išlaikant gintaro, kaip medžiagos, komercinę vertę. Aptariamojo laikotarpio archeologinė medžiaga iliustruoja laipsnišką krikščioniškų elementų smelkimąsi į pagoniškas teritorijas. Tų elementų raiška matyti iš naujų gintaro dirbinių formų.

Pagrindiniai žodžiai: gintaras, Prūsija, Kuršas, Vokiečių ordinas, paternoster karoliai.

Knygų recenzijos

Marius ŠČAVINSKAS
Ar lotyniškoji Europa vykdė kryžiaus žygius prieš ortodoksiškąją Rusią? Knyga apie Livonijos ir Rusios santykius XIII a.
SELART, Anti. Livonia, Rus’ and the Baltic Crusades in the Thirteenth Century (East Central and Eastern Europe in the Middle Ages, 450–1450, vol. 29). Leiden, Boston, MA: Brill, 2015. – 386 p. ISBN 978-90-04-28474-6; ISSN 1872-8103

Egidijus MILTAKIS
Prūsų (ir kitų baltų) pagonybės byla: atradimas ar išradimas?
BRAUER, Michael. Die Entdeckung des ‚Heidentums‘ in Preußen. Die Prußen in den Reformdiskursen den Spätmittelalters und der Reformation (Europa in Mittelalter: Abhandlungen und Beiträge zur historischen Komparatistik, Bd. 17). Berlin: Akademie Verlag, 2011. – 339 S. ISBN 978-3-05-005078-2

Marius ŠČAVINSKAS
„Kitatikių“ vaizdinys XV a. Lenkijos kanonų teisės teisininkų darbuose
ŚWIEBODA, Wojciech. Innowiercy w opiniach prawnych uczonych polskich w XV wieku. Poganie, żydzi, muzułmanie. Kraków: Towarzystwo naukowe Societas Vistulana, 2013. – 424 s. ISBN 978-83-61033-67-7

Tomas ČELKIS
Inventoriai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai „ieško“ istorikų
XVII a. pradžios Lietuvos vietovių istoriniai šaltiniai. 1622 m. Vilniaus ekonomijos inventorius. Sud. Darius VILIMAS. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014. – 264 p. ISBN 978-9955-84-785-4

Vasilijus SAFRONOVAS
Das Baltikum als Konstrukt (18.–19. Jahrhundert). Von einer Kolonialwahrnehmung zu einem nationalen Diskurs. Hrsg. von Anne SOMMERLAT-MICHAS. Würzburg: Königshausen & Neumann, 2015. – 264 S. ISBN 978-3-8260-5422-8

Apžvalgos

Marius ŠČAVINSKAS
Lenkijos krikšto 1050-ies metų jubiliejui skirta tarptautinė konferencija

Renata RACHMANOVAITĖ
Mokslinė konferencija „Parapijos raida: pasaulietinių ir dvasinių struktūrų sąveikos“