Pradinis » Naujienos » Bendro istorinio diskurso paieška Kaliningrade

 

Bendro istorinio diskurso paieška Kaliningrade

2010 m. rugsėjo 20–23 d. Kaliningrade, Rusijos I. Kanto valstybiniame universitete, vyko tarptautinė jaunimo vasaros mokykla „Antrasis pasaulinis karas po 65 metų: istorinė atmintis ir politinė kova“, kurioje dalyvavo lektoriai, doktorantai ir studentai iš Kaliningrado, Maskvos, Klaipėdos ir Olštyno universitetų bei kitų institucijų. Per tris dienas minėtų šalių istorikai, politologai, žurnalistai ir intelektualai perskaitė 12 pranešimų, kuriuose buvo analizuojamos Antrojo pasaulinio karo ir jo vertinimo problemos. Rengėjai siekė įtraukti į plačią mokslinę diskusiją jaunąją tyrėjų kartą. Ir nors jaunimo mokyklos veikloje dalyvavo akademinės bendruomenės atstovai, karštų politinių diskusijų nebuvo išvengta, nors daugiau būta nuomonių sutapimo.

Visi dalyvavusieji vienareikšmiškai sutarė, kad patys istoriniai faktai negali nesutapti skirtingų šalių akademinių bendruomenių ir viešuosiuose diskursuose. Tačiau fondo „Русский мир“ vykdančiojo direktoriaus patarėjas Aleksandr Naumov teigė, kad 1940 m. Lietuvoje vyko „dainuojanti revoliucija“ ir sovietų armija čia buvo pasitikta su gėlėmis ir dainomis. O Lietuvoje leidžiamo savaitraščio „Литовский курьер“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas Denisas Tarasenko suabejojo, ar iš vis buvo 1940 m. Lietuvos okupacija, kadangi „niekas nešaudė“, t. y. nebuvo karo veiksmų tarp SSSR ir Lietuvos Respublikos. A. Hitleriui užimant Austriją ir Čekoslovakiją, irgi „niekas nešaudė“. Apskritai Rusijos atstovai pripažindami Molotovo–Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų buvimą, SSSR invaziją į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 17 d., karą su Suomija 1939–1940 m. ir Baltijos šalių bei Besarabijos okupaciją teisino sudėtinga geopolitine situacija ir Versalio sistemos griuvimu. Jau minėtas A. Naumov ir I. Kanto universiteto docentas, istorijos mokslų kandidatas Aleksandr Zolov atkakliai įrodinėjo, kad 1939–1940 m. SSSR buvo silpna, izoliuota valstybė, kuri labiausiai siekė taikos, o ekspansija į Vakarus, perkeliant savo sienas, buvo neišvengiamas prevencinis veiksmas.

Karštų diskusijų sukėlė ir stalinizmo bei nacizmo sugretinimas. Anot Lodzės universiteto prof. Andrzej’aus de Lazari, lenkai ir Baltijos šalys nesupranta ir nesupras Rusijos tol, kol šioje šalyje stalinizmas nebus pasmerktas, kaip ir nacizmas, o Rusija ir rusai neatsisakys sovietinės–stalininės tapatybės. Profesorius retoriškai klausė, ar būtų priimtinas vokiečių bandymas pateisinti nacizmą ir A. Hitlerį, kaip tai daro kai kurie Rusijos atstovai su stalinizmu ir J. Stalinu? A. de Lazari teigė, kad A. Naumovo ir kitų pasisakymai, teisinantys 1939–1940 m. okupacijas ir Staliną, iš esmės uždaro duris rusų ir lenkų bei Baltijos šalių atstovų diskusijai. Lenkijos intelektualas, režisierius, Venecijos kino festivalio laurėtas Krzysztof Zanussi, perfrazuodamas B. Pasternaką, teigė, kad „žmogus gyvena ne gamtoje, o istorijoje, ir jei gyvename be praeities, gyvename nepilnaverčiai“. Jis klausė, „kaip gyventi žinant, kad už nusikaltimus nėra bausmės?“. Klaipėdos universiteto prof. dr. Vygantas Vareikis iškėlė individualios atsakomybės problemą: pasak jo, už padarytus nusikaltimus, kurie Antrojo pasaulinio karo kontekste įvardintini kaip karo nusikaltimai arba nusikaltimai žmogiškumui, turi atsakyti ne nacijos, o individai. Individualią atsakomybę įtvirtina ir krikščioniška tradicija, paremta Senuoju Testamentu. Nacizmo ir stalinizmo vertinimo problemą gilina ir tai, kad nacių nusikaltėliai tuoj po karo Niurnbergo proceso metu buvo nuteisti, o stalinizmo budeliai teismo ir bausmės išvengė. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus iš stalininio režimo karo nusikaltėlių faktiškai neliko, ką pasodinti į kaltinamųjų suolą. K. Zanussi pastebėjo, kad lengva atleisti savo vardu, o kaip atleisti žuvusiųjų vardų?

Anot V. Vareikio, Antrojo pasaulinio karo, o ypač prieškariniai ir pokario įvykiai dėl skirtingos tautų patirties neišvengiamai susilaukia ir susilauks skirtingų vertinimų. Rusams tai – kruvinas karas ir sunki pergalė, Stalingradas, Leningrado blokada, Berlyno šturmas, lenkams – 1939 m. katastrofa ir Katynės tragedija, lietuviams – 1940 m. birželio okupacija, trėmimai ir pokario partizaninis karas, o žydams – holokaustas. Skirtingus praeities vertinimus išryškino ir tarptautinės tyrimų agentūros „Евразийский монитор“ vykdantysis direktorius Igoris Zadorinas, pristatydamas 2009 m. atlikto sociologinio tyrimo buvusiose SSSR respublikose rezultatus, kurie parodė, kad iš esmės Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Gruzijoje sovietinė era ir jos veikėjai vertinami neigiamai, tuo tarpu kai kitose šalyse pozityviau ir net labai teigiamai.

Vasaros mokyklos metu analizuotas ir atminties klausimas, įamžinant Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą. A. de Lazari optimistiškai pastebėjo, kad tai, jog Rusija bando nustatyti ir įamžinti kuo daugiau žuvusių karių vardų, galbūt rodo kintantį požiūrį šioje šalyje į žmogų, kad kiekvienas individas darosi vertybė. V. Vareikis pažymėjo, kad dažnai gedulas Antrojo pasaulinio karo kontekste tik „imituojamas“, nes realiai praėjus daugiau nei 65 metams, išgyventi netekties jausmo neįmanoma.

Fondo „Русский мир“ direktoriaus padėjėjas Aleksėj Dolinskij teigė, kad viešoji diplomatija – tai ne tik valstybės, bet ir kiekvieno atskiros valstybės piliečio funkcija, nes komunikuodamas, individas reprezentuoja ir savo šalį, nors išsako tik savo nuomonę. O pati viešoji diplomatija tapo informacinio karo įrankiu, kai taikomas minkštos galios metodas ir visuomenes bandoma taip paveikti, kad jos priimtų vienokius ar kitokius primestus sprendimus nesipriešindamos. Žinoma, istorija aktyviai naudojama ir viešojoje diplomatijoje, o D. Tarasenkos teigimu, visuomenė masinio informavimo priemonėse dažnai susidomi tik skandalingomis temomis, skaito ir komentuoja tik tuos straipsnius, kurių antraštės provokuojančios ir kontraversiškos. Dauguma dalyvių vienareikšmiškai pareiškė, kad tik istorijos depolitizacija gali padėti išvengti esminių nesutarimų vertinant praeitį, nors skirtingos bendruomenių atmintys neišvengiamai darys įtaką tų pačių faktų bei įvykių interpretacijoms.

Diskusijos metu paklaustas, kaip vertina Rusiją, K. Zanussi tvirtino, kad lenkai mėgsta „reformuoti“ Rusiją, tačiau jis linkęs laukti rezultato, o ne mokyti Rusijos gyventojus. Antrindamas lenkų intelektualams, jis pažymėjo, kad Rusija turi reformuotis iš vidaus, eiti demokratijos ir pilietinės visuomenės kūrimo keliu, kad eilės gauti vizą stovėtų ne prie Vakarų šalių ambasadų Rusijoje, o prie Rusijos ambasadų Vakaruose. K. Zanussi atkreipė dėmesį, kad Rusija neišvengiamai turi integruotis į Vakarų struktūras, kad susiformuotų tvirtas krikščioniškos kultūros šalių blokas kaip atsvara Kinijai ir pateikė analogiją, paremtą Bizantijos imperijos pavyzdžiu, kai ši XV a. atsisakė kreiptis pagalbos į Vakarų (lotynų) krikščionis ir buvo nukariauta turkų musulmonų. Priešingu atveju – konstatavo K. Zanussi – ateityje Vakarų šalys ir pati Rusija gali tapti ne „pirmuoju“, o „antruoju“ pasauliu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad panašaus pobūdžio tarptautinės diskusijos gali atverti kelią į susikalbėjimą bendro diskurso paieškose, tačiau esama ir ganėtinai nemažai neigiamos inercijos, o istorija politizuojama manipuliuojant ne vien interpretacijomis, bet kartais ir žinomais faktais. Žinoma, sunku rasti dialogą, kol Rusijos masinio informavimo priemonėse formuojamas neigiamas Baltijos šalių įvaizdis. Prisimindamas Rusijos poetą J. Brodskį, K. Zanussi teigė, kad „Sovietų sąjunga yra skonio reikalas“ ir daugumai Vidurio bei Rytų Europos tautų sovietai ir žiauriausia jos atmaina stalinizmas ne pagal „skonį“, bet ar visiems? Juk Vakaruose niekas nestato paminklų A. Hitleriui ir nereitinguoja jo „populiarumo“, o jo alter ego J. Stalinas Rusijoje kai kam vis dar „didvyris“. Kaip pastebėjo A. de Lazari, sunku suvokti, kad budelis atsakingas už milijonų civilių Rusijos piliečių nužudymą, toks populiarus aukos namuose.

Teksto ir nuotraukų autorius KU dokt. Vytautas Jokubauskas

Aktualu »

Tarptautinė konferencija „Remembrance of the First World War in Interwar Europe: In search for new analytical categories“

2017 m. rugsėjo 21–24 d. Neringoje vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Remembrance of the First World War in Interwar Europe: In search for new analytical...

 

Magistrantūros studijose – galimybė rinktis karo istorijos profilį

Atnaujinęs Baltijos šalių istorijos magistrantūros programą, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas nuo 2017 m. rugsėjo...